Lietuva nuo seno garsėjo savo giriomis, kurios mūsų protėviams teikė būstą, saugojo nuo priešo ir neleido mirti badu. Dar rankiojimo laikais, paleolito epochoje buvo atrastas toks saldus produktas, kurį į medžių dreves sunešdavo bitės. Tas saldėsis, gal kaip tik todėl, kad atrastas medyje, buvo pavadintas medumi. Taip žmonės ėmė verstis bitininkyste. Kad medaus Lietuvoje buvo labai daug, liudija prekyba medumi, taip pat midumi, bičių vašku, kuris buvo ypač svarbi prekė.

Žmonės labai anksti pastebėjo bičių bendruomenės organizuotumą ir darbštumą. Daugelyje pasaulio mitų ideali visuomeninė santvarka- monarchija - neretai palyginama su bičių aviliu. Bitės buvo gerbiamos, ir  garbinama jas globojusi deivė Austėja. Pati bitė, nors ir vadinama šventa, kaip dievybė garbinama nebuvo, tačiau mitiniame pasaulio modelyje savo vietą turėjo. Šiame modelyje ji buvo priskirta viduriniajai, antžeminei sferai - kaip ir žmogus.

Einant pro dirbančias bites, kaip ir pro dirbančius žmones, reikėjo palinkėti – „Padėk, Dieve“. Negalima sakyti, kad bitės ėda, reikia sakyti, kad valgo. Negalima sakyti, kad padvėsė, reikia sakyti - numirė, o  mirusias bites reikia į žemę įkasti. Iš pagarbos, rodomos bitėms, matome, kad bitė prilyginta žmogui. Priklausydamos viduriniajai mitinio pasaulio modelio sferai, dangų su žeme bitės savotiškai „sujungia". Žmogų ir bitę siejo ypatingas ryšys: buvo gyvas tikėjimas, kad po mirties žmogaus siela apsigyvena bitėje. Žmonėms bitės pranešdavo apie šeimininko – bitininko mirtį ar kitą nelaimę, taip pat - apie būsimas vestuves. Bitės yra išmintingos - jos sugeba gerą žmogų atskirti nuo blogo, normalu, kad bičių spiečius pats pasirenka savo naują gyvenvietę ir savo  bitininką.

Stakliškių apylinkėse dažnas žmogus laiko bites. Svečią mielai pavaišina medumi. Gal todėl mūsų miestelyje ir atsirado midaus gamykla.  „Lietuviškas midus“  yra vienintelė tokia įmonė Lietuvoje, gaminanti trijų rūšių midų, midaus nektarus, trauktines, balzamus, limonadus iš gryno bičių medaus ir natūralių žolelių.

Stakliškės garsios ne tik savo midumi, bet ir legenda apie Nepriklausomybės akto originalo slėpimo idėją. Pasakojama, kad nepriklausomybės akto signataras kunigas Vladas Mironas, norėdamas apsaugoti aktą, perdavė jį paslėpti kunigui Vladui Jazukevičiui, kunigavusiam Stakliškių parapijoje. V. Jazukevičius buvo žymus bitininkas, todėl, norėdamas apsaugoti nepriklausomybės aktą, paslėpė jį bičių avilyje. Kadangi bitutės yra labai darbščios ir švarios, jos dokumentą avilyje susmulkino ir išnešiojo po Stakliškių laukus. Gal todėl Stakliškių žemėje gyvos knygnešių idėjos, saugomas pokario partizanų atminimas. Moterys audžia nuostabaus grožio audinius. Žmonės  svečius mielai vaišina medumi ir midumi.

Mūsų, Stakliškių, gimnazija, natūraliai pasirinko savo emblemos įvaizdį - bitutę. Mes norime puoselėti šitam kraštui būdingas tradicijas ir vertybes: darbštumą, kūrybiškumą, senolių papročius, meilę tėvynei, artimui.